Įžanga

2012 m. vasara. Atostogos. 1-ma savaitė. Susiruošiau į kelionę savo mocu Honda XRV 750 Africa Twin (toliau tekste africa). Nedaugžodžiaudamas, rašau, kad mintis pasivažinėti po Lietuvą kilo labai jau seniai. Nutarta- aplankyti kuo daugiau gyvenviečių su bažnyčiomis (beje, nesu nei religinis fanatikas, nei uolus katalikas). Bažnyčios, tik tam, kad būtų kažkokis tikslas. Pasėdėjus porą vakarų prie žemėlapių, susicukravo ir keliones strategija: apvažiuojami Ignalinos, Zarasų, Rokiškio, Biržų, Joniškio rajonų bažnytkaimiai, neaplenkiant įdomesnių vietų, pažymėtų ruda lenta. Jei reikia, maršrutas koreguojamas pagal norą ir galimybes. Numatomas laikas- 1savaitė. Keliavimo stilius- motobomžas. Miegama palapinėje, maistas ruošiamas paties ant viryklės ar laužo. Jokių valgyklų. Maistas iš kaimo parduotuvėlių ir lašiniai iš namų.

Turiu ir kitą tikslą- tai išbandyti visą turimą inventorių, bei ekipiruotę. Jei viskas eisis taip kaip galvoju, tai kitais metais kelionė turėtų būti kur kas tolimesnė. Nepasirenku tik krypties: Krymas ar Norvegija. Atsakymą rasiu po šios kelionės.

Nesiruošiu aprašinėti kiekvieną įveiktą kilometrą. Šiame aprašyme sudedu tik įdomesnius aplankytus objektus ir mintis apie panašaus pobūdžio keliavimą.

Dėstymas

Kaip ir tikėjausi, jau pirmą dieną nepavyko visko planuoto pamatyti. Pvz. Puntuko brolis prie Anykščių dar manęs palauks. Gaila. Paties Puntuko irgi neaplankiau- mačiau anksčiau. Bet pamačiau naują Anykščių statinį-  takas prie Šventosios nuo centro iki Dainų parko. Įdomus projektas, smagu prasivaikščiot. Nustebino sprendimas panaudoti kai kuriose vietose grūdintą stiklą. Kauno marozams tai būtų garbės reikalas kuo greičiau išlupt akmenį iš grindinio ir padaryt galą grožiui. Anykštėnai, matosi, galvoja kitaip. Stiklas sveikas...  Ir dar - jau grįžęs sužinau, kad galima apžiūrėti Anykščius iš aukštai.

 http://www.antour.lt/naujiena-252.html

Likęs dienos laikas praėjo besimalant po Utenos raj. Nežinau kodėl, bet labai tingėjosi stoviniuoti ir fotografuot. Tiesiog pirmą kelionės dieną norėjosi kuo ilgiau būti ant afrikos. Vakare pasiekiau Palūšę. Daug nesvarstydamas pasirinkau kempingo varijantą. Dušas, virtuvė. Virtuvės nereik, bet dušas pats tas. Ryte apžiūriu apylinkes. Šalia kempingo griaunama sena turistinė bazė. Kad tai ji, nusprendžiu iš namelių formos ir to, kad apie tokios bazės buvimą esu girdėjęs. O Palūšės bažnytėlė, pasirodo, buvo pavaizduota 1Lt kupiūroje. Senovinės statybos šedevras. Faktai byloja, kad statyboje vienintelis naudotas instrumentas - tai kirvis (daug kirvių). Kaip senovinėje Rusijos architektūroje.

Aplankyti ne visi Ignalinos rajono bažnytkaimiai. Bet gėrėtasi vaizdais nuo Ladakalnio, pamatytas Ginučių malūnas, užkopta ant Ginučių piliakalnio. Viskas įspūdinga. Pravažiuota nemažas atstumas įvairiais keliais, nuo asfaltų iki miško keliukų. Kazkur tarp Adutiškio ir Didžiasalio žvyruotas kelias staiga pavirto į moliuotą, o buvo truputi pašlakstyta lietaus.. ir... kaimietiškas batonas. Galėjau išvengti, bet valdymo technikos trūkūmas.. Viskas OK -be nuostolių.

Didžiasalyje pamačiau stovinčius apleistus du daugiaaukščius. Ir šiaip įdomiai atrodo daugiaaukščių mikrorajonas kaime... Tikras sovietinės architektūros šedevras.

Adutiškis. Suprantu, kad pasienio miestelio gyvenimas ramus, gyventojai kažkuom užsiėmę. Bet galvoje kirba mintis: čia susprogdinta neutroninė bombaJ. Tai vienur, tai kitur stovi a/m, bet NEI VIENO ŽMOGAUS. Vienintelis toks pamatytas miestelis be žmonių!!!

Rojus. Teko ir jame pabuvoti. Teisybe, tam nereikėjo daktarų pagalbosJ. Rojus yra Lietuvoje, Ignalinos rajone!

Visaginas. Čia užsuku pamatyt, ar yra pokyčių. Paskutinį kart buvau tarnybos reikalais prieš keletą metų. Dar veikė elektrinė. Išorinių pokyčių nėra. Tai galvoju, kad tie, kurie nori sovietinės egzotikos, tai gali nevažiuot kažkur, o pernakvot Visagino viešbutyje. Garantuoju, kad rasite šaldytuvą, kurio durelės atsidaro tik per sprindį, bo trukdo stalas, šviestuvą tualete, kuriam kabelis davestas, naudojant metalines apkabas ant kreivai suklijuotų plytelių, ar trapą vonioje, įkeistą giliau grindų per 10cm ir pridengtą kilimėliu, kad nesimatytų... Tuos dalykus vardiju iš prisiminimų- gyvenau viešbutyje anksčiau. Dabar apsukau ratą po miestą ir tolyn. Čia gavau stipraus gero lietaus. Tokio stipraus, kad negalėjau važiuot, bo nesimatė kelio.

Zarasų rajonas irgi nevisas pamatytas. Vėlgi įspūdžių per akis. Pakartotinai aplankiau Stelmužės ąžuolą. Kilo noras atvažiuot, kada pabirs gilės. Pasirinkt keletą, tada užaugint ažuoliukų ir parduot. Bet tokia mintis daugiau aksominė, nei reali. Ką gali domint ąžuoliukas , nors iš išaugintas iš tokio galiūno gilės. Sau gi nesodinsiu ąžuolo- gyvenu juk pamiškėje, o ir kieme ąžuolas yra. Palieku tokio biznio plano realizavimą kitiemsJ

                             Nemažai prasukta Sartų regioninio parko keliais. Aplankytos nematytos vietos, ir tos kur kažkada buvojau. Vienos jų nepasikeitę, kitų pažint negalima. Pvz.  Prie Vencavo ežero, kur kažkada laukinėje gamtoje teko vasarot- dabar stūkso Panevėžio „Ekrano“ gamyklos apšiurusių vasarnamių kvartalas- visai kaip Šventojoje. Toks jausmas lyg dideliame tvarte vaikščiotum... Nesidomėjau net, galima ten nakvynę rast ar ne...

                    Vencavo malūnas. Prie jo buvo filmuojamas lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“. Tarp kitko ir mano dukros vardas kildinamas iš šio miuziklo herojės vardo. Labai maloniai buvau priimtas vienos malūno šeimininkių. Tiksliau šeiminkės mamos. Noriai papasakojo apie malūno konstrukciją, leido užlipti į viršų, fotografuoti. Patarimas besilankantiems- nevažiuot per anksti. Malūnas privatus, kartais šeimininkai gali nenorėti, kad jų poilsį kažkas trukdytų. Būtina pamatyti.

Pamastymas. Kelias Dusetos- Vencavas vingiuotas, banguotas. Grožis. Tik asfaltas siauras. Taip ir traukia rankeną pasukt. Bet.... „važiuoju, kiek matau“. Ir gerai darau, bo iš priekio išnyra a/m, kurio nei markės neatsimenu, nei spalvos, nei vairuotojo veido nepastebiu. Suprantu tik, kad  aiškiai mėgaujasi kelio ypatumais, man visai nepalikdamas asfalto. Stabdome abu, bet man tenka nuvažiuot ant žvyro- prasilenkėme. Bet artimiausio sustojimo metu pajutau slogutį- nejaugi vaikštau britvos ašmenim pabalnojęs afriką. Ir čia pat nutariu- saugokis pats ir dievas padės. Kito neduota. Važiuojam toliau.

Antalieptės užtvanka. Inžinierinis statinys, pakeitęs , kaip ir Kauno marios, vietinį kraštovaizdį. Beje, šiuo metu Sartų ežero krantai visur apžėlę meldais. Nors prieš 50m vyravo smėlėti krantai. Aš irgi  tokius kažkiek prisimenu. Taigi, dabar tvirtinama, kad minėtos užtvankos dėka, maitinančios medžiagos susilaiko Sartuose ir padeda augmenijos vystymuisi. Gerai tai, ar blogai- ne man spręst, bet smagiau maudytis ežere, kada krantas neapžėlęs.

Prie Sartų važiavau į Zabieškos kaimą. Teko važiuoti apie 4km slidžiu miško keliuku po gero lietaus. Neapsiėjau ir čia be batono.Tiesa, visai minkšto.  Bet, kai prisimenu Algir2ko batoną ant malkų, tai man pasisekė labiauJ. Blogis tik, kad man afriką pakelt su 1.5 rankos, ypač ant slidaus keliuko, yra problematiška. Užtat pamokoma. Ir vėl pavyko nenuėmus bagažų. Važiuot neverta, nes Zabieška užima tik 1ha, yra tik 1sodyba ir tik 1 šeimininkas, pas kurį ir važiavau.

                             Marimontas. Tai vieta netoli Antazaves. Verta aplankyt. Tuo labiau, kad ten yra apgriuves vandens malūnas ir lieptas pėstiesiems per jį. Pradžioje galvojau, papietausiu ten ir grįšiu atgal pro Antazavę. Papietavau, išgėriau alus ir staiga supratau, kad mano mocas yra africa ir per tokius lieptus važiuoja. Taip ir buvo. Ir pravažiavau ko gero vieninteliu brukuotu serpantininiu kelio gabalu Lietuvoje. Serpantinas padarytas ir išbrukuotas, kad būtų geras privažiavimas iki malūno. Ir neblogai išsilaikęs. (Brukas- grindinys).

                           

                             Apžvalgos bokštas netoli Kriaunų miestelio. Deklaruojamas aukštis 33m. Netiku. Lipau ilgai, mačiau fantastinius vaizdus. Vaizdas, kaip iš 40metrų. Verta pamatyt.

                          

                              Rokiškio raj. pasimaliau į patį Rokiškį neužsukęs. Po aplankytų Aukštaitijos nacionalinio ir Sartų regioninio parko, Rokiškio rajonas pasirodė nuobodokas. Dar vienas pastebėjimas. Šiaurės Lietuvoje geri žvyrkeliai ir visai nėra poilsio aikštelių. Pietavau ant malkų krūvos miške netoli kelio. Tokia jau mano aura, kad viskas gerai būti negali- bebaigiant kavos puodelį, privažiavo tokis „krabas“ su priekaba ir pradėjo krautis malkas. Vyriokas palaukė tik, kol aš susipakavau daiktus. Ačiū ir už tiek. Blyn, malkos žole užžėlusios, o jas išvežti prireikė būtent tada, kai aš ant jų pietauju...

                           

                             Biržai. Prisiminiau Bilą ir pravilną alųJ. Biržai gi jo gimtinė. Nors ir buvęs Biržuose ne kartą, šį kartą miestą pamačiau kitom akim- keliautojo. Pavaikščiota pilies teritorijoje, pasigėrėta Širvenos ežeru, pamatytos karstinės įgriuvos. Ir kaip tyčia užsipildė fotiko kortelė. Foto iš Biržų nebus.

Nuotykis. Važiuodamas pamačiau biržietiško alaus parduotuvėlę ir nutariau pasipildyt atsargas vakarui. Paklausiau berūkančio vyrioko ar geras čia alus, gavau teigiamą atsakymą, užėjęs į krautuvėlę apsiprekinau, o išėjęs laukan, pamačiau , kad gretimo mini barioko lankytojai jau gerokai įbimbę, išėjo ir aptarinėja mano afriką, bei man paruošę krūvą klausimų, į kuriuos nelabai buvo paprasta atsakyt, pvz. Ant kokio greičio ir kelinta šaiba važiuodamas pastatau 1-tą? I t.t. Maloniai pabendravus, buvau pakviestas baran. Atsisakymai negaliojo, teko prisėst už stalo, buvo atnešta bealkoholinio alaus (parodžiau charakterį, kad už vairo pravilno alaus neimu). Atsiskaityti vyrai neleido- sakė įsižeis. Panagrinėjus motociklizmo Lietuvoje temas, buvau paprašytas naujus pažįstamus pravežt. Šį kartą teko griežtai pasakyt, kad neturiu antro šalmo ir kvit. Ir nenoriu nieko girdėt, kad „rapalai“(policininkai) čia savi- man keleivių saugumas svarbiausia. Taip ir atsisveikinom linksma nata.

                             Tą patį vakarą pasiekiau gimtajį Panevėžį. Važiuoju pro Vabalninką. Miestelis nors ir netoli Panevėžio- nesu jame buvęs. Šiaip nieko ypatinga. Lekiam toliau. Važiuodamas per Žaliąją girią staiga prisimenu pamokymus, gautus vaikystėje einant grybaut. „Pasiklysi Žaliojoje- teks miške nakvot“. To tada negalėjau įsivaizduot, todėl niekad ir nepasiklydauJ. Tą rašau tam, kad čia vienas iš retų kelio ruožų, kur apie 20km mini mišku ir nematai sodybų.

Tai buvo vienintelė naktis, kada miegojau ne palapinėje, o pas gimines lovoje. Apsitvarkęs (perkėlęs) foto į kitą nešmeną, pasuku kitą rytą link Pasvalio. Miestą matęs šimtą kartų, bet užsuku į Balsių vandens malūną. Pats malūnas ir teritorija aplink yra privati. Malūno pastatas laikomas architektūros paminklu ir saugomas valstybės ( o kur privatumas?). Teritorija sutvarkyta, paruošta maloniam laiko leidimui, bet tiek kičo vienoje vietoje senokai bemačiau.... Jau ko vertos sovietinės špižinės šiukšliadėžės ant tiltelio per Lėvens upę. O apie tokią šiukšliadėžę aš vis dar galvoju. Labai jau norisi savo kieme pasistatyt. Pagal paskirtį.

Bažnytkaimiai jau nebedomina. Tikslas – Pakruojo dvaras. Norisi pamatyt, kur ten tas filmas apie Tadą Blindą sukamas buvo. Ir pamačiau, ir pasigėrėjau, ir pasivaikščiojau, ir pailsėjau, ir t.t O svarbiausia, kad dvaro teritorijoje tą savaitgalį vyko tarptautinis lankininkų turnyras (sąskrydis, varžybos ar kaip te?). Nesvarbu, kaip vadinasi, bet turėjau malonumą su indusais, lietuviais, latviais- lankininkais  pabendraut, pamatyt jų šūvius, lankus, naudojimo techniką ir t.t. Užtrukau neregėtai ilgai. O vienus lankininkus lietuvius teko per dantį patraukt už prastus šūvius į mešką. („Vyrai, slepiames- meška neatleis tokio šūvio „) Pataikyta buvo į subinęJ. Maloniai pasiūlė pabandyt. Maloniai atsisakiau.

Radviliškis. Miestas, su kuriuo siejama mano ankstyvoji vaikystė. Pravažiuojau, bet mažai miestelį beatpažįstu. Nustembu, aptikęs garvežį- eksponatą. Aišku, apeinu. Įdomu.

Arimaičių ežeras prie Radviliškio. Savaitgalis, pilna žmonių. Neįdomu. Važiuoju link Burbiškio dvaro. Privažiavęs pamatau, kad dvaro teritorijoje vyksta Lietuvos atviras medkirčių čempijonatas. Įdomu. Prie vartų pakabintas kainoraštis. Viskas OK, bet už teritorijos fotografavimą paprašo 5Lt. Pinigai – niekis, bet aš gi daryčiau jiems reklamą...!!! fotografuodamas. 

Supykstu, apsisuku ant kulno, parodau “fuck’a” mintyse ir traukiu pro Panevėžį (nebeužsukdamas) link Kedainių. Pakeliui dar aplankau Bistrampolio dvaro sodybą. Nakvynės namai. Teritorijos niekas nedraudžia fotografuot, bet matosi, kad viskas yra skirta VIP. Privažiuoja keletas limuzinų, išlipa gražūs ponai, aš toks apdulkėjęs pasijuntu svetimkūniu ir palieku dvaro teritoriją. Namo. Pro Kėdainius. Ramygaloje- lietuvos ožkų sostinėje, pamatau rodyklę į Pašilių stumbryną. Nu, kaip neaplankyt. Ką ir padarau.

Stumbryne lankytojus pasitinka tik 1 tarnautojas. Pasivaikštau po teritoriją, nustembu stumbro dydžiu(mažesnis už didelę karvę), galia(vieni raumenys), vikrumu(nežinau, ką daryčiau sutikęs miške). Priėjęs prie aptvaro, žingsniais pabudinau snaudusią patelę, toji taip vikriai pašoko, apsuko nediduką ratą ir tiesiai į mane..... Sustojo taip staiga, kaip ir įsibėgėjo. Dinamika kaip afrikos!!!. Nežinau, kas iš manes butu likę, jei ne aptvaras. Kaip vėliau sužinojau- ir aptvaras jiems ne kliūtis, jei reikia...!!!!  Lankytojas tik aš vienas, tai sužinau kur kas daugiau. Visų pirma tarnautojas ir pats enduristas (Kawasaki KLE 500). Tai kalba ir šokinėja tai prie stumbrų, tai prie kelionių. Neišsiduodu, kad esu visai šviežias. Sužinau, kad laisvėje yra jau 80(aštuoniasdešimt)!! stumbrų, 2 žuvo pernai po susidūrimų su automobiliais, dabar stumbryne jų yra 18 (aštuoniolika). Po tokios statistikos pasižadu sau kuo mažiau naktį už vairo maišytis tiesiojoje linijoje Pašiliai- Kaunas. Jie čia ir laikosi. Beje, stumbras, kaip ir kiti žvėrys naktį nemato pavojaus nuo auto farų. Atsargiai!!!

Kelyje Krekenava- Kėdainiai netikėtai atsirado proga išbandyt max afrikos greitį. Kelias tuščias, matomumas puikus, pakelėse krūmų nėra ir kažkoks girtas piletis už senutės audi 80 vairo priekyje vingiuoja. Bet kaip vingiuoja- po visą kelią. Sustoju, pranešu 112, vėl pasiveju. Neleidžia lenkt... vis tiek pralenkiu, vejasi. Iš tikro išsigandau- praleisčiau, bet bijau, kad nukirs, tai ir pasukau rankeną iki galo. Keleta km patraukiau 160-165km/h greičiu (pagal elektroninį, o ne pagal africos spidometrą, tas apie 180 rodė). Nežinau, geras tai rodiklis ar ne, bet tai ne mano greitis:/ Mėgstu ramiau. Dingo veidrodžiuose, tai toliau tęsiu savo įprastu tempu. Netoli Kėdainių prasilenkiu su mentų automobiliu. Jaučiu, kad sureagavo. Jei tą dieną audi vairuotojas buvo sulaikytas ir nieko neužmušė, tai būsiu padaręs gerą darbą.

Uspaskich‘o  mieste nieko naujo. Pravažiuota N kartų, bet seniai. Dabar iš Kauno į Panevėžį jau nebereikia pro Kėdainius. Todėl pavažinėju, pasivaikštau. Pamatau išgražėjusį miestelį, apžiūriu saulės laikrodį prie kažkokio namo- net neberasčiau.

Epilogas

Štai ir visi įdomumai. Kelionėje užtrukau tik 5 dienas (kodėl tik 5-ios vietoj planuotų 7-ių-- vėliau), pravažiavau tik 1400km, didžiausias dienos „prabėgimas“ 390km. Statistika neispūdinga, bet tikslas įvykdytas. Nustebino afrikos rajumas: vidutiniškai 7ltr/100km. Norėtusi mažiau. Kaip ir pradžioje minėjau, išbandžiau turimą palapinę, viryklę i t.t ir t.t. Išvados, galvoju, mažai ką domina. Sau parašiau 2-tą už techninį žioplumą. Kelionėje baigė dilti galinės st. kaladėlės ir aš pavėliau diską. Užtat ir baigiau anksčiau... Išvažiuodamas nepatikrinau galinių kaladėlių... Dabar kaip priklauso: disko aptekinimas. Storio pakanka...

Pabaigai planas chuliganas. Supratau, kad čia tik pradžia. Nenurimsiu, kol Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos panašiu stiliumi neaplėksiu. O ir daug atskirų objektų dar nesu neaplankęs. (pvz, Molėtų observatorija, dabar dar ir Anykščių bažnyčios bokštas, Puntuko brolis ir t.t.). O dėl bažnytkaimių: juos belankydamas supratau, kad Lietuvos kaimai- miesteliai gali būti ir mažiau tvarkingi, bet kaip G.Babravičiaus dainoje „bažnytėlės čia raudonos“ . Nemačiau nei vienos apleistos.

Kas dėl Krymo- Norvegijos, tai mintys linksta Norvegijos link. Kelionėje gavau ir lietaus ir karščio. Pastarasis mažumą užkniso....

 Kaip ir tikėjausi, Lietuvoje yra ką pamatyti. Iš tikro, per savo gyvenimą esu daug miestų- miestelių pabuvęs, bet visai kas kita, kai važiuoji tarnybos reikalais, ir visai kas kita, kai važiuoji, pvz. grybaut, ir dar kitas matymas, kaip , štai, mano atveju: tiesiog atsipūtęs.

Tai ir baigsiu. Ir taip visą lietingą dieną praleidau prie kompo berašinėdamas. Ačiū visiems įveikusiems mano rašliavą.